Viena dažniausių skausmo ar traumų priežasčių žmogaus kūne yra raumenų disbalansas. Tai reiškia, kad vieni raumenys yra stipresni ar aktyvesni nei kiti, kurie turėtų dirbti kartu. Pavyzdžiui, disbalansas gali būti tarp abiejų bicepsų, arba tarp sėdmens ir šlaunies raumens toje pačioje kojoje.
Tačiau dar dažniau pamirštama kita svarbi priežastis – judėjimo biomechanikos disbalansas. Tai jau ne tik apie raumenų jėgą, bet apie tai, kaip žmogus juda erdvėje – kaip eina, bėga ar atlieka kitus judesius. Netaisyklingi judesiai ilgainiui gali sukelti rimtesnių problemų nei tiesiog silpni ar pertemti raumenys.
Judėjimo disbalansai gali dar labiau pabloginti raumenų disbalansą, o raumenų disbalansas – pabloginti judėjimo disbalansą. Dauguma reabilitacijos programų retai atsižvelgia į tai, kaip judėjimo disbalansas eisenos cikle veikia raumenų disbalansą, ir atvirkščiai.
Vien tik raumenų disbalanso taisymas gali padėti, tačiau jei neatsižvelgiama į tai, kaip šie disbalansai veikia žmogaus eiseną, ilgalaikės pažangos tikėtis sunku.
Yra įvairių raumenų disbalanso tipų, tarp jų:
Disbalansas tarp lenkiamųjų ir tiesiamųjų raumenų (pvz., vieni raumenys lenkia kūną, kiti tiesia – kai vieni dominuoja, kyla problemos).
Disbalansas tarp stabilizuojančių ir judinančių raumenų (pvz., gilieji pilvo raumenys vs. paviršiniai pilvo presai).
Disbalansas tarp kairės ir dešinės kūno pusės.
Disbalansas tarp viršutinės ir apatinės kūno dalies.
Asimetriškas struktūrinis disbalansas (įsivaizduok tenisininką, kuris dėl nuolatinių smūgių dešine ranka ilgainiui sukasi į dešinę pusę).
Funkcinis disbalansas – kai raumenys neveikia kaip reikia dėl jėgos, lankstumo ar koordinacijos skirtumų (pvz., sunkiaatletis, kuris labai stiprus, bet jam sunku išlaikyti pusiausvyrą).
Tokie disbalansai gali sukelti skausmą įvairiose kūno vietose. Pavyzdžiui, pažiūrėk į šią schemą – čia matomas storas raumuo, einantis nuo apatinės nugaros iki kaklo. Dabar įsivaizduok, kad dešinysis nugaros tiesiamasis raumuo yra trumpesnis ir stipresnis nei kairysis. Atrodytų, nedidelis skirtumas, bet tai gali sukelti įvairių simptomų: skausmą kakle, pečiuose, klubuose ir kt.
Judėjimo disbalansai
Tęskime su nugaros tiesiamųjų raumenų pavyzdžiu. Tarkime, žmogus turi kompensaciją dešinėje pusėje – dešinysis tiesiamasis raumuo per daug aktyvus. Jei toks žmogus pradeda vaikščioti ar sportuoti, jo kūnas vis labiau remsis į tą vieną raumenį, kad išlaikytų jėgą, stabilumą ir judesio amplitudę. Tai gali sukelti dar daugiau kompensacijų kituose raumenyse visame kūne.
Labai svarbu kuo anksčiau pastebėti šias asimetrijas – kad vieno raumens per didelis aktyvumas nepriverstų kūno „prisitaikyti“ ir nesukurtų dar daugiau disbalansų.
Pavyzdžiui, jei dešinysis tiesiamasis nugaros raumuo dirba per daug, jis gali kompensuoti kitų raumenų – sėdmenų, krūtinės ar įstrižinių pilvo raumenų – silpnumą ar „neaktyvumą“.
Kai sakome „silpnumas ar neaktyvumas“, tai nebūtinai reiškia, kad tas raumuo yra fiziškai silpnas. Dažniau tai reiškia, kad raumuo nemoka dirbti kartu su aplinkiniais raumenimis – tai vadinama prastu „raumeniniu ryšiu“. Kitaip tariant, jėga visada priklauso nuo situacijos. Nors tavo bicepsas gali kelti didelį svorį, jis gali būti visiškai neveiksmingas, kai reikia mesti kamuolį, mesti smūgį ar imtyniauti.
Kai vieni raumenys dirba per daug, o kiti per mažai, kūnas pradeda keisti judesių modelius – tai paveikia ir tai, kaip raumenys jungiasi tarpusavyje per visą kūną (vadinamais miofascijiniais takais – žr. diagramą).
Pavyzdžiui, jei tavo užpakalinė šlaunies dalis (hamstringas) neveikia tinkamai, vien izoliuoti ją hamstringų lenkimo pratimais nepadės. Vietoje to, reikia ją treniruoti atliekant tuos judesius, kuriuose ji silpniausia, ir mokytis ją jungti su kitais raumenimis, su kuriais trūksta ryšio.
Svarbiausia – treniruotis atsižvelgiant į žmogaus ėjimo ciklą. Evoliucijos mokslininkai pritaria jog: žmogus išsivystė tam, kad vaikščiotų, bėgtų ir mestų. Mūsų raumenys taip pat išsivystė tam, kad dirbtų kartu atliekant būtent šiuos veiksmus.
Functional Patterns biomechanikos metodika būtent tai ir daro – treniruoja žmogaus kūną pagal jo evoliucinį planą. Tokiu būdu ne tik stipriname raumenis, bet tuo pačiu metu tempiame jų priešingoje posėje esančius raumenis, mažiname skausmą ir geriname judėjimo funkciją.